sad

sad

per kapines einu tyliai, akys pilnos debesų,
Vardai ant akmenų — tai žmonės, kuriuos mylėjau labiausiai.
Širdy paliko tuštumą, kurios niekas neužpildys,
Tik vėjas primena jų balsus, kurių jau negirdėsiu.

Skauda taip giliai, kad kartais pasimetu savy,
Lyg pusė mano pasaulio ilsisi ten, po žeme.
Bet aš žinau — mirtis nėra pabaiga, tik kita pusė tylos,
Kur vieną dieną sutiksiu juos vėl, be skausmo.

Ir nors gyvenu toliau, nešu juos širdy kaip liepsną,
Jie mano kelio šviesa, net jei nematau jų akių.
Aš lieku čia, kol reikia, kol manęs laukia gyvieji,
Bet ilgesys toks tikras, kad kartais praranda žodžius.

Kai ateis mano metas, nebijosiu žengti ten, kur jie,
Nes žinau — laukia tie, kurių man trūksta labiausiai.
O kol esu čia, branginsiu gyvenimą ir jų atminimą,
Nes meilė niekada nemiršta — ji tik pereina tolyn.